Iš kur kyla konfliktai

Profesinių santykių konsultavimo praktikai įsibėgėjus, vis dažniau tenka padėti spręsti konfliktus. Kilo noras pasidalinti savo pastebėjimais.

Konfliktas dažnai susijęs su nepatenkintais norais ir lūkesčiais. Jei mąstyčiau tik matematiškai ar logiškai, atrodytų, kad schema paprasta: išsakomi norai ir lūkesčiai, apsvarstomas jų patenkinimo realumas, ir jeigu pusės mato prasmę susitikti, atsisakyti dalies savo ambicijų bei eiti į pozityvų kompromisą – susitariama ir voilà, uždavinys išspręstas, visi išsiskirsto laimingi.

Tačiau nėra taip paprasta – nes viskas kompleksiška, asmeniška ir daugiasluoksniška.

Sudėtingumą įžvelgiu keliuose aspektuose:

•  Žmonės nėra įpratę atvirai išsakyti dalykų.
  Dažnai tai susiję su nemokėjimu (pvz., konstruktyvaus grįžtamojo ryšio teikimu) ar nemaloniomis patirtimis praeityje.

• Svarbus saugios aplinkos kūrimas.
  Ar galiu pasitikėti? Ar nebūsiu nubaustas už atvirumą? Ar santykis atlaikys? Ar neprarasiu statuso, atlygio, karjeros galimybių?

• Žmonės išsako pretenzijas vieni kitiems sakydami viena, o už to slypi visai kiti norai. Susitariama dėl išsakytų dalykų, bet konfliktas išlieka, nes nebuvo susitarta dėl to, ko iš tiesų norima.
  Darbe dažnai norima ir kovojama ne tik dėl matomų ar apčiuopiamų dalykų – didesnio atlygio, aiškesnių funkcijų, karjeros galimybių, mažesnio darbo krūvio, geresnių sąlygų, tinkamo darbo atlikimo ir pan. – bet ir dėl subtilių, jautrių poreikių (dažnai neįsisąmonintų):
  - rūpesčio ir/arba artumo
  - pagarbos ir/arba pripažinimo
  - valdžios ir/arba kontrolės
  - priklausymo
  - ...
  Tik ar ir kiek darbo santykiuose galima šiuos poreikius patenkinti?
  
  Esame skirtingame sąmoningumo lygmenyje apie save, savo vaidmenį, tikruosius norus ir lūkesčius.

   Ką galime padaryti?
  Skirti pastangų suprasti save – koks mano tikrasis noras, iš kur jis kyla ir ar tinkamame kontekste jo patenkinimo ieškau. Suprasti, kad susitikdamas su kitu susitinku su tokiu pačiu žmogumi, gyvenančiu savo subjektyvioje realybėje – turinčiu norų, lūkesčių, vaidmenų, savitą santykį su norais bei gebėjimais juos patenkinti.

  
  Supervizija padeda reflektuoti patirtį ir atpažinti. O atpažinus – jei yra vidinė parengtis ir matoma prasmė – galima imtis veiksmų: savarankiškai, konsultacijose ar terapijoje tęsti kelią savęs pažinimo link.
  
  Pažinę ir priėmę save, lengviau pažinsime ir priimsime kitą – bus saugiau, aiškiau, ir formulė veiks. Aš tuo tikiu.